Psichologė: „Įvardintas pyktis netenka maždaug pusės savo galios“

Neretai susikaupęs suaugusiųjų pyktis prasiveržia smurtu prieš pačius silpniausius – prieš vaikus, jų besiformuojančioms asmenybėms darydamas didelę žalą. Kodėl svarbu gebėti pažinti ir valdyti savo emocijas, kalbamės su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe Silvestra Markuckiene.

Kodėl svarbu sugebėti pažinti savo emocijas?

Jausmai ir emocijos yra mūsų kūno atgalinis ryšys apie tai, kaip mums gyvenime sekasi, kaip mes veikiame kitus bei kaip kiti veikia mus.

Labai svarbu pažinti savo emocijas. Tai padeda suprasti, kas vyksta su mumis ir mus supančioje aplinkoje, koks yra mūsų santykis su kitais. Įvardintos emocijos ir jausmai yra tarsi skiriamieji ženklai judant gyvenimo keliu.

Ar savo emocijas pažįstantiems tėvams lengviau suprasti ir savo vaikus?

Vienareikšmiškai taip! Žmonės, nesvarbu, dideli ar maži yra visiškai tokie patys. Mūsų poreikiai vienodi: norime supratimo, paguodos, palaikymo, padrąsinimo; norime, kad viskas būtų gerai aplink mus, kad mūsų ir artimųjų poreikiai būtų patenkinti, kad santykiai su kitais būtų geri.

Tėvams, kurie geba pažinti ir įvardinti savo, gali lengviau atpažinti ir savo vaikų emocijas – vaiką suprasti, žinoti, kaip atsirado ir kiek ilgai truks vaiko pyktis, išgąstis, liūdesys ar kita emocija bei kaip į tai reaguoti.

Kaip atpažinti kylantį pyktį?

Pyktis yra viena iš daugelio mums duotų emocijų ir ši emocija yra labai galinga. Pats savaime pyktis nėra blogas, jis gali suteikti galios tada, kai jos reikia, pavyzdžiui, apsiginti. Pykčio jėga gali padėti kurti, suteikti drąsos siekti savo tikslų ir pan. Blogai tada, kai pykčio mes nekontroliuojame. Tada jis – tarsi žaibo iškrova, kaip ugnis. Jei ugnį kontroliuoji, gali išsivirti maisto, gali susišildyti, bet jei jos nevaldai – kyla viską griaunantis gaisras.

Kylančio pykčio atpažinimas yra vienas iš efektyviausių jo kontrolės mechanizmų. Kiekvienam žmogui besikaupiantis pyktis pasireiškia vis kitaip, tačiau mūsų jausmai visada turi „įžeminimą“ mūsų kūne, tad praktiškai visiems pirmiausia signalą siunčia fiziologinės organizmo reakcijos: ima prakaituoti delnai ar išpila karštis, įsitempia žandikaulių raumenys, delnai gniaužiasi į kumščius, imame maigyti pirštus ar turimus rankose daiktus, juos mėtyti, padažnėja negilus kvėpavimas, kyla balso tonas, kai kuriems žmonėms gali kilti noras judėti, vaikščioti…

Kaip efektyviausiai numalšinti pyktį?

Labai svarbu kylantį pykti aiškiai įvardinti sau ir aplinkiniams. Vietoje pasakymo „dink iš akių“, geriau sakyti „aš labai pykstu“, „aš siuntu taip, kad šiuo metu net negaliu su tavimi kalbėti, norisi rėkti, tad geriau aš nurimsiu, o tada pasikalbėsime“. Tyrimais įrodyta, kai garsiai įvardintas pyktis netenka maždaug pusės savo galios. Be to, bendraudami su vaikais, tokiu savo pavyzdžiu vaiką mokysime, kaip elgtis užklupus pykčiui.

Kai pastebime, jog kyla vidinė „temperatūra“, tuomet galime pasirinkti sau tinkamą būdą, kaip atvėsti. Pavyzdžiui, reikėtų sąmoningai stengtis gilinti kvėpavimą, suteikti jam vienodą ritmą. Kai kuriems tai padaryti keblu, kai šalia vis dar yra pyktį sukėlę dirgikliai. Tokiu atveju labai naudinga pakeisti aplinką – išeiti iš kambario ar į lauką. Pyktis yra labai stipri energija, tad labai padeda ją „įžeminti“ fizinė iškrova – ką nors sutvarkyti, išplauti, išvaikščioti, pasportuoti, užsiimti bet kokia kita fizine veikla.

Pyktis kyla tuomet, kai yra pažeidžiamos žmogaus psichologinės ir fizinės erdvės, kai suvokiame, jog nevyksta taip, kaip turi būti (t.y. pagal mūsų įsivaizdavimą). O tai reiškia, kad pyktis labai priklauso nuo to, kokią nuostatą ar suvokimą turime savo, kitų ar situacijos atžvilgiu. Tai žinodami ir šiek tiek nusiraminę  turėtume pagalvoti: kokie mūsų poreikiai liko nepatenkinti, ar kokių poreikių nepadėjome patenkinti savo vaikui, ką kitą kartą galėtume padaryti, kad išvengtume pykčio priepuolio? Taip pat, ką galėtų padaryti mūsų vaikas? Nurimus verta pasikalbėti su vaiku ar kitu žmogumi, ant kurio supykome, kad rastume bendrą sprendimą kaip taikiai bendrauti. Ieškoti ir rasti bendrą sprendimą reikia laiko, tačiau tai daryti būtina. Vien riksmas „tu manęs nesiklausai“ arba, dar blogiau – smurtas prieš vaiką, tikrai nesprendžia situacijos. Pyktis, išreikštas tik emocija ar netoleruotinu veiksmu, paprastai tik blogina situaciją, ji kartojasi, niekas nesikeičia. Būtinas ramus konstruktyvaus sprendimo ieškojimas.