Psichologė: „Mokykla ir šeima – iš esmės panašios institucijos“

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ užsakymu atliktos reprezentatyvios Lietuvos vaikų nuomonės apklausos duomenimis, net apie 58 proc. Lietuvos vaikų patiria nerimą dėl per didelio mokymosi krūvio. Daugelis tėvų, itin susikoncentravusių į gerus vaikų mokymosi rezultatus, į gerą pažymį, net nesusimąsto, kad tokiu savo elgesiu ne padeda vaikams siekti geresnės ateities, o atvirkščiai – tik didina vaikų nerimą. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė užtikrina, kad geri pažymiai tikrai ne visada garantuoja sėkmę gyvenime, o tėvai turėtų ne rūpintis kontrolinių darbų rezultatais ar pykti dėl prastesnių pažymių, bet skatinti vaikų prigimtinį smalsumą.

Kartu džiaukimės vaiko atradimais

Mes, žmonės, esame iš prigimties smalsūs. Mums būtina pažinti aplinką, kad galėtume joje išlikti. Vaikai nuo pat mažumės natūraliai imlūs pažinimui. Turbūt kiekvieni tėvai pastebi, kaip vaikas krykščia mėtydamas savo žaislus. Tokiu žaidimu vaikas švenčia savo žinojimą kas bus – vaikas numato ir gauna patvirtinimą, kad jis jau žino, jog žaislas ar pariedės, ar atšoks, ar suskambės, ar subirs. O kiek paūgėjusio vaiko „kodėlčiaus“ etapą turbūt prisimena visi tėvai. Labai svarbu išlaikyti ir skatinti vaiko smalsumą, norą pažinti ir paties pažinimo džiaugsmą. Tai vienas svarbiausių dalykų, išlaikančių vidinę motyvaciją mokytis. „Vaiko mokymasis vyksta tarsi dviem „kanalais“: per ugdymą mokykloje ir per stebėjimą, kaip į žinias ar naujus dalykus reaguoja jo aplinka, šeima. Jei tėvai smalsūs, jei jie domisi pasauliu, jei jie tyrinėja aplinką kartu su vaikais – tokioje šeimoje augs ir smalsus vaikas. Taip vaikas užsitikrina, jog smalsauti yra geras dalykas, kad nustebti gali būti malonu, kad atrasti dėsningumą yra džiugu“, – pasakoja psichologė.

Kai tėvai vaiko atradimais džiaugiasi kartu su vaiku, tuomet mažajam tikrai norisi pažinti dar daugiau. Jei tėvai vaiko mokymąsi skatina ne tik girdami už gerą pažymį, bet ir džiaugdamiesi vaiko išradimais, sugalvotomis išeitimis ar paties atrastais dėsniais, tai toks mokymasis yra kur kas tvaresnis nei tik mintinis atkartojimas. Be to, pažymi psichologė, vaiko smalsumas labai susijęs su vaiko tolerancijos ugdymu. Kuo didesnis smalsumas, tuo daugiau vaikas pažįsta ir patiria, tuo didesnė jo tolerancija pasaulio įvairovei, tuo lengvesnis naujovių priėmimas, o tai labai naudinga gyvenime.

Neturėkime padidintų lūkesčių

Mokykla didžiąja dalimi yra orientuota į žinių suteikimą, tad psichologė pastebi, kad tėvams labai svarbu mokyti vaikus atsirinkti žinias: „labai svarbus yra prasminis žinojimas, kaip siejasi žinios tarpusavyje, ko trūksta ir ko nežinau, kur galiu gauti tą informaciją“. Pasak S. Markuckienės, vaikus prie mokslo turime kreipti per jų kūrybiškumą ir sumanumą. Reikia pastebėti, kad ne tik ir ne tiek mokymo priemonių gausa motyvuoja vaiką, ne spalvoti pieštukai, ne užduočių knygelių įvairovė, o nuoširdus tėvų dėmesys vaiko reikalams, kasdienis pavyzdys. „Vaikus mokome jų nemokydami“, – apibendrina psichologė. Per didelė įvairovė užslopina vaiką, jam tampa nebeįdomu, jis tarsi paskęsta toje gausybėje. Kartais mažiau yra geriau. Neskubėkime apipilti vaiką įvairiausiomis priemonėmis kaip paskatomis. Leisdami vaikui nuobodžiauti tėvai tikrai gali paskatinti vaiko kūrybingumą.

Psichologė pastebi, jog tėvai dažnai turi lūkestį, kad vaikas kasdien eitų į mokyklą su dideliu noru. „Mokykla yra ne tik žinios, bet ir santykiai, nuolatinis sėkmių ir nesėkmių išgyvenimas, nuolatinė emocinio krūvio ir būvio kaita, tad nereikia turėti padidintų lūkesčių ir reikalavimų vaiko atžvilgiu“, – ragina Silvestra.

Geri pažymiai negarantuoja sėkmingo gyvenimo

Mokyklinio amžiaus vaikui labai svarbu gebėti organizuoti savo laiką, atsirinkti informaciją, sugebėti save disciplinuoti, skirti laiko ruošti pamokas. Jei vaikui tai gerai sekasi mokykloje, tikėtina, kad visus šiuos gebėjimus jis sugebės pritaikyti ir tolimesniuose gyvenimo etapuose ir tai neabejotinai jam bus naudinga.
Tačiau, jei vaikas mokosi tik dėl pažymių, nereiškia, kad išėjęs iš mokyklos jis taip pat bus sėkmingas. Ką jau kalbėti, jei ant prastesnį pažymį gavusio vaiko išliejamas tėvų pyktis ar net imamasi smurto… Tai paprastai neduoda laukiamų geresnių mokymosi rezultatų, o tik gilina prarają tarp tėvų ir vaiko. Svarbu pažinti vaiko individualumą, jo gebėjimus ir skatinti bei vystyti juos. „Daug žmonių stebuklingai gerais pažymiais baigia mokyklas, tačiau nebežino, ką nori veikti gyvenime. Sėkmei svarbiau ne tiek pažymiai, kiek pasitikėjimas savimi, kritinis (ne kritiškas!) mąstymas, žinojimas savo stipriųjų pusių, gebėjimas jomis pasinaudoti“, – dalijasi Silvestra.

Per didelė kontrolė – žalinga

Pasak S. Markuckienės, labiau nei namų darbų atlikimo kontrolė, vaikui būtų naudingas nuoširdus tėvų rūpestis vaiko gyvenimu. Kai vaikams patinka veikla, kai pavyksta, kai gerai jaučiasi juos supančioje aplinkoje, vaikai pasiekia geresnių rezultatų. „Tėvams vietoj klausimo „Kiek šiandien gavai?“, reikėtų plačiau pasidomėti, pavyzdžiui, „Kaip pavyko kontrolinis darbas? Kokias užduotis reikėjo atlikti? Sunku buvo? Ar buvo lengvų tau dalykų? Buvo ko nežinojai? Suspėjai atsakyti į visus klausimus? Šiandien daug visko nuveikei, turbūt esi pavargęs?“. Ir, žinoma, emocinis fonas čia turi lemiamą reikšmę. Net ir teisingiausią tekstą sakydami priešišku ar įtariu tonu galime viską sugadinti“, – praktiniais kasdienybės patarimais dalijasi psichologė.
Itin griežti ir mokslams reiklūs tėvai gali vaikui įskiepyti nepasitikėjimo savo jėgomis ir, gali būti, kad vaikystėje dėl mokslų nuolat kontroliuotam vaikui ir toliau gyvenime teks patirti daug sumaišties ir pasimetimo, kuris paralyžiuoja jo kūrybinį mąstymą. „Jei nuolat vaikystėje kontroliuotas vaikas susidurs su situacija, kurios jis nepatyręs ir neturės nurodinėjančio žmogaus šalia, jis tiesiog nežinos, ką daryti. Per didelė vaiko kontrolė gali kainuoti asmeninę jau suaugusio žmogaus iniciatyvą ir savarankiškumą. O tai labai didelė kaina“, – pažymi psichologė.
Galima ir kita versija. Vaikystėje nuolat kontroliuotas žmogus ir toliau gyvenime tėvams stengsis suteikti tai, ko jie reikalauja, o pats gali turėti savo slaptą gyvenimą, kuriuo nesidalins su tėvais. „Kažin ar tokio santykio su vaiku siektų bent vienas tėvas?“, – svarsto Silvestra.

Vaiko mokslai – svarbi šeimos gyvenimo dalis

Pasak psichologės, mokykla ir šeima nėra iš esmės besiskiriančios institucijos. Abejose reikia laikytis taisyklių ir susitarimų, abejose yra vienokios ar kitokios pasekmės, abejose tenka išmokti būti kartu, derėtis, abiem yra svarbi vaiko gerovė. Jei vaikas šeimoje išmoksta jausti ribas, laikytis taisyklių, tikriausia jam nekils sunkumų ir mokykloje. Bent iki 16 metų vaiko mokykla bus neatskiriama labai svarbi šeimos gyvenimo dalis. Bendradarbiavimas tarp šeimos ir mokyklos čia yra tiesiog būtinybė. Svarbu tai įsisąmoninti ir ieškoti būdų savo šeimos gyvenimą bei santykius organizuoti taip, kad mokymasis būtų įdomus kasdienybės veiksmas, o ne našta.