„Patyčios neatsiranda be priežasties“

„Jei artimoje aplinkoje vaikas patiria smurtą, tuomet ne tik išgyvena skausmą, neteisybę ir pažeminimą, bet ir mokosi to, kad jėga, galia, valdžia yra tinkamas būdas pasijusti gerai, kad pranašumas, kurį prieš jį turi tėvai, panaudotas prieš bendraamžius, jam garantuos sėkmės ar savosios vertes jausmą“, – sako organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė.

Papasakokite, kaip smurtas šeimoje susijęs su patyčiomis.

Smurtas veikia kaip patyčių katalizatorius. Tyčiojimasis iš kitų – tai savo galios ir pranašumo demonstravimas, o tai tampa aktualu tuomet, kai vaikas stokoja tvirto pasitikėjimo savimi, kai tas pasitikėjimas tiesiogiai priklauso nuo išorinių dalykų, kurie vertinami vaiko aplinkoje, turėjimo. Tai gali būti fizinė jėga, telefono modelis, aprangos detalės, gebėjimai, draugų skaičius irt. t. Vaiko savivertė nuo mažens formuojasi pagal tai, ką apie jį kalba ar parodo savo elgesiu artimi suaugusieji. Kitaip tariant, mažiems vaikams yra įprasta save matuoti pagal kitų vertės matą.

Kaip patyčios veikia vaikus?

Patyčios stipriai veikia vaikų savivertę. Jie jaučiasi menkinami, atstumiami, atskiriami, kitokie, nepriimtini, beviltiški, pikti. Nė vienas tokių jausmų nėra malonus, todėl gana dažnai vaikai tampa tylūs, užsidarę, nekalbūs, atsitraukę, o kai kada pratrūksta ir būna agresyvūs-tokia jų reakcija gali atrodyti labai neadekvati. Jie nebenori eiti į mokyklą ar būrelį, ima vengti kontaktų ir bendravimo. Atsiradęs nepasitikėjimas savimi gilėja, be kita ko, stiprėja baimė, kad ir kiti vaikai ar tie, su kuriais dar teks susipažinti, taip pat iš jų tyčiosis.

Kaip elgtis pastebėjus patyčias?

Mums, suaugusiesiems – ir tėvams, ir pedagogams-svarbu nelikti abejingiems. Abejingumas, nereagavimas, praėjimas pro šalį („ne mano vaikas“, „su manimi tai nesusiję“, „tegul kiti tvarkosi“) yra leidimas ir toliau tyčiotis, o tuomet jau tampa geriau tyčiotis iš kito, nei pačiam tapti patyčių objektu. Reikia tai sustabdyti, įsikišti. Jau vien tai, kad mes sureaguojame, padeda mažinti patyčias. Ir čia suaugusiųjų vaidmuo tampa itin svarbus. Kalbėjimasis su vaiku, domėjimasis, ką jis pats gali ar jau bandė padaryti ir ką, jo manymu, šioje situacijoje galėtume padaryti mes, diskusijos apie tai, padrąsinimas čia gali kaip niekada padėti.

Jei tyčiojasi mūsų atžala, nebus veiksminga vien moralizuoti, bausti ir išgauti pažadą daugiau taip nedaryti. Juk patyčias skatina būtent tai, kad vaikas nesijaučia priimamas, vertinamas, turįs įtakos ir svarbus. Tad vaikui daug reiškia pagarbi mūsų pačių pozicija kaip santykio pavyzdys, kaip bendravimo pagrindas. Turime savo kasdieniu pavyzdžiu rodyti, kad skirtumai egzistuoja, kad įmanoma jiems išbūti kartu, kad nesutarimus mes pajėgūs ilgainiui išspręsti. Per tokį santykį vaiką galime mokyti pamatyti ir kitą pusę, padėti suprasti, ką jis pats gali kitaip padaryti. Ir čia kalbu apie abi puses – ir besityčiojantįjį, ir kenčiantįjį nuo patyčių.

Kodėl nemažai tėvų vis dar taiko fizines bausmes?

Viena priežasčių yra žinių ir gebėjimų trūkumas, nesuvokimas, kaip kitaip galima tinkamai išauklėti vaikus. Normalu tai, kad mums vis pritrūksta žinių. Tėčiu ar mama tampama gimus kūdikiui, bet juk tai nereiškia, kad iškart ir moki juo ar ja būti. Be to, mūsų vaikai auga, gana greitai keičiasi aplinkos kontekstas, reikia suspėti paskui tuos pokyčius. Turbūt nemažai tėvų yra susidūrę ir su iššūkiu, kai vienam vaikui veikęs auklėjimo būdas antram nebeveikia. Tad nuolat iškyla poreikis mokytis vis naujų dalykų, susijusių su tėvyste.

Dažnai tėvai savo vaikystėje patirtas fizines bausmes priima kaip veiksmingą auklėjimą ir dabar („juk doru žmogumi užaugau“). Taip, tėvai mums linkėjo gero ir auklėjo taip, kaip mokėjo. Tačiau laikai ir reikalavimai pasikeitė. Mūsų vaikai auga dabar, kai yra daug kitokių dalykų nei tie, kuriuos turėjome mes. Dabar mes privalome, be to, ir galime auklėti nemušdami.

Kaip patartumėte teisingai auklėti?

Tas pats vaiko netinkamas elgesys gali turėti skirtingus tikslus, o tai reikalauja ir vis kitokios tėvų reakcijos. Sakykime, vaikas atsikalbinėja. Tai gali būti dėl to, kad jis nori jaustis toks pat galingas, kaip ir tėtis ar mama, arba tik taip vaikas supranta galįs būti išgirstas ir priimtas rimtai. Priežastis gali būti ir ta, kad taip vaikas siekia surasti savo vietą šeimoje, nes geručio poziciją jau užėmė brolis ar sesuo, o gal jis tiesiog bando ribas. Visaip gali būti. Tad labai svarbu, kad tėvai suklustų ir patys sau sąžiningai atsakytų į klausimą, ko gi vaikas siekia tokiu elgesiu.

Visi mažieji nori iš savo tėvų tų pačių dalykų: patikti jiems, kad jie mylėtų, priimtų, net jei atžala padaro ką nors ne taip, kad džiaugtųsi jais, net jei jie nėra tobuli, kad pasigestųjų pagalbos, net jei vaikai gali padaryti labai nedaug. Jei mažieji moka tai gauti priimtinais būdais, abiem pusėms tinka. Jei vaikai to nemoka arba turi patys susiprasti ar sugalvoti, kaip tą gauti, nebūtinai pataikys tai padaryti priimtinu būdu.

Tad tėvai kartu su vaikais turi iššūkį sukurti nuoseklią, veikiančią, tvirtą, bet ir lanksčią taisyklių, ribų sistemą: kaip gyvenama kartu, kas šeimoje visiems priimtina ir kas – ne. Ir kartais tą sistemą vis atnaujinti. Tai nėra paprasta, tačiau tikrai įmanoma.

Ar tiesa, kad blogų vaikų nebūna?

Blogo vaiko geno nėra. Praktiškai viską apie socialinę aplinką mes išmokstame: tai, kaip reikia tinkamai elgtis, mokomės ir nepriimtino, blogo elgesio. Nepriimtini, blogai besielgiantys vaikai yra tie, kurie nemoka, neturi pakankamų įgūdžių, gebėjimų ir galimybių tinkamais būdais patenkinti pagrindinius psichologinius poreikius-būti mylimam, priimtinam, sugebančiam, svarbiam, neprarandančiam drąsos įveikti savo sunkumus. Jei nemokėsite klausytis žmonių, tikriausiai neturėsite draugų. Jei nesugebėsite numatyti veiklos plano ir galimų pasekmių, kažin ar gausite tai, ko norite. Tokių dalykų mokomės kasdien. Jei galime sudaryti reikiamas sąlygas ir padėti vaikui ugdyti bendravimo, raiškos, savireguliacijos, atsakomybės prisiėmimo gebėjimus, tuomet padėsime atžalai mokytis tinkamo elgesio.

Kiek įtakos vaiko elgesiui turi aplinka (mokykla, draugai)?

Mes, žmonės, esame savo genetinių, kūno duotybių ir aplinkos bendros įtakos kūriniai. Vaikai -taip pat. Su duotybe – savo kūno ypatybėmis (aukščiu, sudėjimu, spalva, polinkiu į tam tikras ligas) – nepasiginčysi, tai vis tiek anksčiau ar vėliau tenka priimti. Ir šeimos nepasirinksi. Tačiau galime keisti, taikyti sąlygas, atmosferą ir susitarimus, požiūrius, mokyklas. Lygiai kaip reikia laistyti, prižiūrėti gėlę, išmanyti, kaip ją auginti, taip ir vaikui reikia to paties. Tik gėlių nebarame už tai, kad per ilgai trunka sugerti vandenį ar užaugti. O vaikui kliūva, jei ko nors nesupranta ar padaro ne taip.

Ką daryti, jei vaikas susidėjo su blogais draugais?

Gali būti taip, kad tokių vaikų draugijoje jis gauna tai, ko kitur nepajėgus gauti, -įvertinimą. Tik jis yra už kokią vagystę ar drąsą nepaklusti suaugusiesiems. Vaikas ras būdą, kaip patenkinti psichologines reikmes, jei tinkamas elgesys to neduoda ar jei vaikas nemoka kitaip.

Parodykite (ne tik pasakykite), kaip jūs vertinate savo mažąjį, kuo jis ypatingas, kuo vaiko indėlis yra svarus į bendrą šeimos gyvenimą, pavyzdžiui, kad šiukšles jis neša ne dėl to, kad tokio darbo visi šeimoje kratosi arba kad tik tam jis tegabus, o todėl, kad be jo atliekamo darbo visi namai purvais apeitų. Mums tai savaime suprantama, bet vaikai tą turi sužinoti ir patirti iš mūsų.

Jei galite, susipažinkite su vaiko draugais (galbūt vilkas ne toks baisus, kaip atrodo). Ir stenkitės kuo daugiau kalbėtis su vaiku – ne tam, kad galėtumėte kontroliuoti jį, o tam, kad tiesiog jaustumėte, kas vyksta su vaiku, kuo jis gyvena, kad būtumėte tas žmogus, pas kurį vaikas eitų pasitikėdamas, o ne bijodamas.

Koks tėvų tarpusavio elgesys yra žalingas vaikui?

Tėvų tarpusavio nepagarba, net jei ji atrodo kaip flirtas ar meilės išraiška (pavyzdžiui: pavydas, leidimas ar neleidimas susitikti su draugais, eiti ar neiti į sporto klubą ir pan.). Žalingas ir visoks smurtas – tiek fizinis, tiek psichologinis, taip pat nuvertinimas (pavyzdžiui, „nieko nemoki dorai padaryti“). Lygiai kaip ir demonstruojamas seksualumas: švelnumas vienas kitam, apkabinimai yra visai gerai, tačiau per didelis seksualumas netinka. Tokie dalykai, kaip nekalbadieniai ar, priešingai, ypač triukšmingas santykių aiškinimasis, nesuteikia vaikui to, ko norime, kad jis turėtų, – gebėjimo konstruktyviai spręsti problemas, sunkumus ar konfliktus.

Vis pasigirsta kalbų, kad vaikai labiau žino savo teises nei pareigas…

Pristatydami vaikams jų teises, kalbėdami apie jas, mes ir patys turime nepamiršti to, kad jie turi ir pareigas. Vaikas turi teisę į pagarbą, bet ir pareigą gerbti kitus, jis turi teisę į mokslą, bet ir pareigą mokytis. Teisės be pareigų neegzistuoja. Mes šeimoje turime teisę į gerą tarpusavio sutarimą, bet visi turime ir pareigą prie to prisidėti tiek, kiek esame pajėgūs. Tačiau būtina prisiminti tai, kad suaugusiųjų atsakomybė yra didesnė nei vaikų, nes šie iki pilnametystės nėra pajėgūs nešti tokią pat atsakomybę, kaip suaugusiųjų.

Ką daryti tėvams, norintiems užauginti psichologiškai sveiką, gerą žmogų?

Užauginti geros sveikatos žmogų reiškia rūpintis jo fiziniais poreikiais: sveiku maistu ir judėjimu, tinkamu darbo ir poilsio derinimu, švariu oru, tinkamos temperatūros palaikymu. Su psichologine sveikata yra panašiai geras psichologinių poreikių tenkinimas yra sąlygos užaugti sveikai asmenybei. O šiuo atveju jau reikia suprasti, kaip vaiką veikia tam tikras santykis, ryšys ar jo nebuvimas. Turime mokyti vaiką susivokti savyje: kas yra jausmai ir kaip jie vadinami, kas yra mintys, kaip atskirti vieną nuo kito, kaip su jais apsieiti, kad būtų naudingi ir nekenktų kitam, kaip bendrauti (kalbėti ir klausytis), kaip išreikšti save, kad kiti suprastų, kaip ir kada sakyti „taip“ ar „ne“, kaip apginti save ir nesužeisti kito, kaip taikiai spręsti konfliktus. Visa tai vyksta kasdien bendraujant, tik svarbu tai, kad žinotume, labai sąmoningai kartais įsivardintume, koks yra mūsų ryšys su vaiku, kokio to ryšio norėtume ir ką galime padaryti dėlto.

„Dažnai tėvai savo vaikystėje patirtas fizines bausmes priima kaip veiksmingą auklėjimą ir dabar. Tačiau laikai pasikeitė. Dabar mes privalome, be to, ir galime auklėti nemušdami.“

Straipsnio autorė Laima Samulė.
Straipsnis išspausdintas žurnale „Ji“ 2018 10 03, psl. 10, 11.