Vaikai nėra pykčio žaibolaidžiai

Dėl intensyvaus automobilių eismo ryte pavėlavai į susitikimą, užgriuvus skubiems darbams visa dieną neturėjai laiko pabaigti rengti seniai pradėtos ataskaitos, nors ją atiduoti reikėjo jau praeitą savaitę, prieš išeinant namo įsivėlei į konfliktą su vadovu, kuris 17.55 val. tau norėjo pristatyti naują projektą, prie kurio reikės dirbti. Esi taip susierzinusi, kad net dūmai iš ausų rūksta, bet vis tiek dar privalai nuvažiuoti į darželį pasiimti vaikų, nusipirkti maisto, pagaminti vakarienę, o vyras kaip tik išvykęs su darbo reikalais, tad teks suktis vienai. Pažįstama situacija?

„O kam ji nepažįstama, – pradedame pokalbį su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe Silvestra Markuckiene. Mums, suaugusiems, dėl įvairių išorinių dienos veiksnių dažnai reikia nedidelio lašo, kad mūsų kantrybės taurė būtų perpildyta. Po sunkios darbo dienos grįžtame namo su lūkesčiu pailsėti ir randame vaikus, ištroškusius dėmesio, todėl ir atrodo, kad vaikai mus veda iš kantrybės. Nors tą vakarą vaikų elgesys su mumis gali būti visiškai toks pats, kaip visada. Kiekviena diena emociškai mums gali būti kitokia, o vaikams mes, tėvai, visada būsime tie, į kuriuos mažieji remsis, kurių dėmesio reikalaus, su kuriais norės žaisti“, – pasakoja psichologė.

Žmonės yra linkę naudoti savo galią prieš mažiau galios turinčius. „Kartais sąmoningai, o kartais visai negalvojant, esame linkę išsikrauti ant silpnesnių, mažesnių, labiau priklausomų. Juk retai kada leidžiame sau susikaupusį pyktį išlieti ant vadovo. Paprastai išsikrauname ant tų, kurie negali pasipriešinti ar atsakyti tuo pačiu. Štai kodėl, – sako psichologė, – vaikai dažnai tampa „sugertukais“ visų tų neigiamų emocijų, kurių jų tėvai neišreiškia kitur. Vaikai yra kaip žaibolaidžiai, jie neišvengiamai priima mūsų smūgį, reaguoja į mūsų emocinę būseną ir mums, suaugusiesiems, ta reakcija ne visada patinka“, – aiškina Silvestra.

Suaugusieji dažnai klaidingai galvoja, kad vaikai nieko nesupranta, kad pakaks vaiko atsiprašyti ar nutylėti ir vėl viskas bus gerai. Ir iš tiesų, vaikai labai daug ką gali atleisti tėvams. „Kuo mažesni vaikai, tuo jiems sunkiau suprasti suaugusįjį. Maži vaikai tiesiogiai ir konkrečiai sieja priežastį ir pasekmę: jei mama ar tėtis ant manęs rėkia, pyksta, pavaro nuo savęs, tai manęs tada nemyli. Net ir brandesniems vaikams dažnai sunku suvokti, kas čia nutinka, kad mama ar tėtis ant jų taip supyksta. Jie juk nebuvo kartu su jumis darbe, nematė įsiutusio viršininko, nieko nežino apie kalną neatliktų darbų“, – įsijausti į vaiko situaciją skatina „Gelbėkit vaikus“ psichologė. Be to, pažymi psichologė, vaikai dažnai jaučia, kad tėvai lyg ir yra fiziškai namie, bet emociškai – kitur, vis dar darbe. Norėdami susigrąžinti juos, atkreipti į save dėmesį ir būti pastebėti „čia ir dabar“, vaikai geriau nei kas kitas sudėtingoje situacijoje sugeba iššaukti dar didesnį tėvų susierzinimą.

Stiprūs garsai žmonėms biologiškai sukelia baimę. Silvestra pasakoja, kad, šaukdami ant vaikų suaugusieji net nenorėdami juos gąsdina. Net jei po emocinės iškrovos viskas stoja į savo vėžias, net jei tėvai ir vaikai susitaiko, situacijai besikartojant, vaiko išgąstis kaupiasi, vaikas ima galvoti, ką daro ne taip, stengiasi „būti geras“. Jei įtampą darbe ar santykiuose parsinešame į namus, sunku pastebėti tokias pastangas, tad iškrova vis tiek tenka vaikams. Vaikų nusivylimas kaupiasi, jie nustoja stengtis, juk „kam stengtis, jei vis tiek viskas bus blogai“. Taip ilgainiui tėvai praranda ryšį su vaiku, mažėja vaiko pasitikėjimas savimi bei tėvais ir apskritai suaugusiaisiais. Toks vaikas gali užsidaryti savyje, atsitraukti, tapti itin jautriu ir pažeidžiamu arba, priešingai, gali tapti agresyviu, kerštingu, demonstruoti abejingumą. Nuolat suaugusiųjų nepasitenkinimą ir emocines iškrovas atlaikantis vaikas gali pats tapti agresyvus, nes mato pavyzdį: jei taip elgiasi suaugusieji, tad toks elgesys yra priimtinas. Grubus vaiko ir tėvų santykis niekuomet nepraeina be pėdsakų. Kuo ilgiau tėvai grubiai elgiasi su vaiku, tuo labiau žemėja vaiko savivertė.

Norint nutraukti tokią seką ir padėti sau, sako psichologė, pirmiausia reikia „įsijungti sąmoningumo režimą“. Svarbu suvokti, kad pirmiausia reikia branginti ir saugoti savo artimuosius ir santykius su jais. „Darbas, kolegos, vadovai gali keistis, jie ateina ir išeina, mes turime galimybę rinktis kur ir ką ar kaip dirbti. Šeimą mes sukuriam patys, mums gimsta vaikai, ir jų nepasirinksi ar neapkeisi, jie niekur nepabėgs. Būtent dėl to mes ir turime branginti bei puoselėti santykius su jais“, – akivaizdžią, tačiau dažnai užmirštamą tiesą primena psichologė.

Antra, labai svarbu savo pyktį „įžeminti“ t. y. atrasti sau labiausiai priimtiną pykčio „išveikimo“ būdą: po sunkios dienos dalį kelio namo pavažiuoti viešuoju transportu ar automobiliu, bet ir paėjėti pėsčiomis, derinant ėjimą su ritmingu kvėpavimu; galbūt nusipirkti mielą širdžiai ar akiai smulkmenėlę; rasti 10-15 min. tik sau ir vienumoje išgerti puodelį arbatos, paklausyti muzikos; užsidaryti nuo visų ir garsiai nusikeikti; gal paskambinti gerai draugei ir pasikalbėti apie visiškai nesusijusius dalykus – vieną emociją pakeisti kita – visi šie pykčio ir įtampos iškrovos būdai, pasak psichologės, yra tinkami. Svarbu tik, kad jie žmogui būtų priimtini ir atliekami sąmoningai, kad žmogus suvoktų, jog tai yra tam tikra pauzė, po kurios ir vėl galės eiti ir bendrauti, gyventi įprastą gyvenimą, apkabinti savo vaiką, paklausti, kaip jam sekėsi.

Pirmą kartą šis interviu buvo išspausdintas žurnalo „Edita“ 2018 m. lapkričio mėn. numeryje.